Litvinizmas – iššūkis Lietuvos tapatybei ir saugumui
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdime terminą litvinizmas. Tai nėra tik dar viena akademinė teorija ar istorinė diskusija. Litvinizmas – tai kryptingas, politiškai motyvuotas naratyvas, kuriuo siekiama perrašyti mūsų istoriją, atimti iš Lietuvos jos paveldą – ypač Vilnių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją – ir priskirti jį „baltarusijai“. Šiame kontekste „baltarusija“ suvokiama ne kaip tauta, o kaip ideologinė, prorusiška konstrukcija.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodęs Sviatlanos Cichanouskajos vyro pareiškimas apie galimą „baltarusių autonominio rajono kūrimą Lietuvoje“ kelia rimtų klausimų. Pažymėtina, kad šis pareiškimas buvo paskelbtas rusų kalba ir kanale, kuriame ne kartą skleisti Lietuvai nepalankūs naratyvai.
Svarbu aiškiai pasakyti: baltarusių tauta nėra mūsų priešas. Daugybė žmonių iš Baltarusijos bėga nuo diktatūros, ieško prieglobsčio ir taikos Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, kad galime ignoruoti atvejus, kai po „pagalbos demokratijai“ ar „bendradarbiavimo“ vėliava į mūsų šalį patenka radikalios ideologinės srovės, galinčios silpninti Lietuvos tapatybę ir informacinį saugumą.
Klausimai, į kuriuos privalome atsakyti:
- Ar turime aiškią ribą tarp pagalbos pabėgėliams ir informacinio saugumo užtikrinimo?
- Ar esame pakankamai išanalizavę litvinistinių tinklų veiklą Lietuvoje ir jų ryšius su diaspora?
- Ar užsienio politiniai veikėjai, veikiantys iš Lietuvos, turi aiškius įsipareigojimus mūsų valstybei?
Šie klausimai turi būti nagrinėjami ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir politiniu, akademiniu, teisiniu lygmeniu. Litvinizmas nėra tik praeities interpretacijų klausimas – jis formuoja mūsų ateitį. Jei šioje srityje nebus nustatytos aiškios ribos, rizikuojame tapti svetimų geopolitinių projektų tyliais bendrininkais.
Parašykite komentarą