Kultūros ministro pasitraukimas iš pareigų baigė vieną politinį epizodą, tačiau kartu atvėrė gerokai platesnę problemą. Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad protestai ir aistros kilo ne tiek dėl konkrečios kandidatūros, kiek dėl pačios rinkimų valios – dėl to, kas turi teisę formuoti valdžią.
Viešojoje erdvėje išsakytos pozicijos aiškiai parodė, kad dalis vadinamųjų „kultūrininkų“ nepripažįsta demokratinio proceso rezultato ir siekia delegitimuoti naująją valdžią dar prieš jai pradedant darbą. Tokie veiksmai kelia klausimą – ar demokratijos principai vis dar yra mūsų valstybės pagrindas, ar jie tampa sąlyginiai, priklausantys nuo to, kas konkrečiu metu laimi rinkimus.
Demokratijos esmė – ne tik rinkimų laisvė, bet ir gebėjimas pralaimėjimą priimti oriai.
Kai nuolat bandoma apeiti rinkėjų valią, kai viešoji erdvė tampa spaudimo įrankiu, o institucijos imasi politinių vaidmenų – tai jau kelias į demokratijos eroziją.
Valstybės institucijos turi dirbti savo darbą, o ne politikuoti. Viešasis sektorius turi būti depolitizuotas, o ne paverstas vienos grupės ar ideologijos tribūna.
Kai šie principai pažeidžiami, visuomenė praranda pasitikėjimą ne tik valdžia, bet ir pačia demokratijos sistema.
Todėl ši situacija – ne apie vieno ministro kandidatūrą. Tai signalas visiems politinio gyvenimo dalyviams: demokratija silpnėja ne tada, kai laimi viena ar kita partija, o tada, kai vis dažniau imama abejoti rinkimų rezultatais ir teisėtai išrinkta valdžia.
Lietuvos demokratijai šis atvejis turi tapti ne asmeninės dramos, o sisteminės refleksijos pavyzdžiu.
Kiekviena valstybė privalo užtikrinti, kad valdžios formavimo procesas būtų skaidrus, o jos rezultatai – gerbiami, nepaisant politinių simpatijų ar antipatijų.
Parašykite komentarą