Viešojoje erdvėje daug diskusijų sukėlė socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareiškimas, kad Žlabių šeimai nebendradarbiaujant su vaiko teisių specialistais vaikai gali būti paimti. Nors vėliau pranešta, kad vaikai šeimoje lieka, pats tokio pareiškimo principas kelia pagrįstų klausimų.
Ką konkrečiai reiškia reikalavimas „bendradarbiauti“? Pagalbos priėmimą, specialistų rekomendacijų vykdymą ar besąlygišką pritarimą institucijų sprendimams? Šios ribos turi būti aiškios, nes vaikų atskyrimas nuo šeimos negali priklausyti vien nuo to, ar tėvų elgesys laikomas pakankamai paklusniu.
Viešai paskelbta informacija apie mirusio kūdikio priežiūros aplinkybes yra rimta ir turi būti objektyviai ištirta. Tačiau kiekvieno šeimoje augančio vaiko situacija privalo būti vertinama individualiai, remiantis konkrečiais faktais ir realia grėsme jo sveikatai ar saugumui. Vienas bendras vertinimas negali tapti kolektyviniu sprendimu dėl visų šeimos vaikų.
Vaiko atskyrimas nuo tėvų turi būti kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai kitais būdais užtikrinti jo saugumo neįmanoma. Valstybės institucijų pareiga – pirmiausia suteikti šeimai reikalingą pagalbą, paaiškinti keliamus reikalavimus ir ieškoti sprendimų dialogu.
Vaiko interesai visada turi būti svarbiausi. Tačiau šeima nėra institucijų pavaldinė, o vaikų paėmimas negali tapti priemone tėvams drausminti. Tikroji pagalba prasideda nuo dialogo, aiškių sprendimų ir pagarbos šeimai – ne nuo ultimatumų.
Parašykite komentarą