Diskusijos dėl Šeškinės Nacionalinio stadiono tęsiasi, o dabar aiškėja dar vienas reikšmingas aspektas – automobilių stovėjimo vietų trūkumas. Pagal dabartinį projektą, stadiono teritorijoje numatyta vos 400–500 vietų automobiliams.
Tie, kurie šį sprendimą gina, dažnai remiasi argumentu: „Europoje taip pat – stadionai miesto centre, žmonės atvyksta pėsčiomis ar viešuoju transportu.“ Su šiuo principu būtų galima sutikti – tačiau tik tuo atveju, jei kalbėtume apie Vilniaus, o ne Nacionalinį stadioną.
Kodėl šis skirtumas svarbus?
Didesnė dalis šalies gyventojų, atvykstančių iš regionų, paprasčiausiai neturės kur statyti automobilio. Tai reikš, kad nacionalinis objektas taps ribotos prieigos projektu, pritaikytu tik sostinės gyventojams.
Jei stadionas iš tiesų turėtų nacionalinį statusą, jis privalėtų būti patogiai pasiekiamas visiems, ne tik viešuoju transportu, bet ir automobiliais.
Finansai ir prioritetai
Vilniaus miesto savivaldybė 35 mln. eurų skiria infrastruktūrai aplink stadioną – privažiavimo keliams, o dar apie 10 mln. eurų planuojama skirti vadinamajam Mamuto parkui (šlaitui link Žalgirio gatvės) sutvarkyti.
Tai rodo, kad lėšų infrastruktūrai yra. Tad kyla klausimas – kodėl nebuvo numatytas daugiaaukštis parkingas, pavyzdžiui, iš Geležinio Vilko gatvės pusės? Toks sprendimas būtų ne tik racionalus, bet ir strategiškai reikalingas – ypač renginių metu, kai srautai neišvengiami.
Sprendimas, kuris riboja
Vietoje realaus planavimo ir siekio sukurti objektą, kuris iš tiesų tarnautų visai Lietuvai, pasirinktas kompromisinis variantas, kuris palieka dalį žmonių nuošaly.
Jei Nacionalinis stadionas bus neprieinamas tūkstančiams atvykstančių iš kitų miestų, ar galime jį iš tiesų vadinti nacionaliniu?
Jeigu norime, kad stadionas būtų Nacionalinis ne tik pavadinimu, bet ir funkcija, turime galvoti apie prieinamumą visiems.
Infrastruktūra nėra smulkmena – tai pagrindas, lemiantis, ar objektas taps visos šalies pasididžiavimu, ar dar vienu ribotos paskirties projektu sostinės gyventojams.
Parašykite komentarą