Pastaruoju metu Vilniaus ir Kauno oro uostų veiklą trikdantys incidentai kelia vis daugiau klausimų. Meteorologinio tipo balionai, neidentifikuoti objektai, sustabdyti skrydžiai, laikinai paralyžiuota oro uostų veikla – visa tai jau nebeatrodo kaip pavieniai atsitikimai. Greičiau tai tampa naujos saugumo realybės dalimi, prie kurios privalome prisitaikyti.
Natūralu, kad visuomenė klausia: kas slypi už šių įvykių? Ar tai organizuotų kontrabandos grupių veikla, ar vis dėlto susiduriame su naujos kartos hibridinio poveikio priemonėmis? Kol kas trūksta aiškių atsakymų, tačiau būtent tai ir kelia didžiausią nerimą – ne pats neapibrėžtumas, o institucijų tendencija į viešumą siųsti pernelyg raminančias žinutes, kurios labiau primena bandymą išvengti nerimo, o ne realų siekį jį valdyti.
Matome pranešimus apie planuojamas teisės aktų pataisas, papildomas atsakomybes ir stiprinamą pasienio kontrolę. Tai – reikalingi žingsniai. Tačiau ar jie pakankami? Ar tai nėra tik dar vienas atvejis, kai imituojame veiksmą, vengdami įvardyti tikrąją problemos apimtį?
Jei iš tiesų susiduriame su kryptingu, išoriniu poveikiu, būtina veikti koordinuotai – ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu bei sąjungininkų lygmeniu. Saugumas šiandien yra ne tik technologijų ar kariuomenės klausimas. Tai – pasitikėjimo klausimas: tarp institucijų, tarp politikų ir tarp visuomenės.
Norint išlaikyti šį pasitikėjimą, būtina kalbėtis atvirai – be etikečių, be emocinių kraštutinumų ir be baimės pripažinti, kad susiduriame su naujomis grėsmėmis, kurioms senieji atsakai gali būti nepakankami.
Šiandien svarbiausia – ne ieškoti kaltų, o siekti suprasti, kur esame ir ką privalome daryti toliau, kad Lietuvos saugumo architektūra būtų pasirengusi XXI amžiaus iššūkiams.
Parašykite komentarą