Diskusijose dėl Ukrainos ateities saugumo kyla klausimas – kokią realią vertę turi tarptautinės garantijos, kai jos pažeidžiamos?
1994 m. gruodžio 5 d. Ukraina oficialiai atsisakė branduolinių ginklų, pasirašiusi Budapešto memorandumą. Mainais šalis gavo saugumo garantijas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos. Šie įsipareigojimai numatė Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto bei esamų sienų gerbimą.
Tačiau šiandien du iš trijų garantų akivaizdžiai pažeidžia memorandumą. Rusija pradėjo karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekia keisti jos teritorines ribas, o tarptautinė bendruomenė neretai kaltinama nepakankamu atsaku į tokius pažeidimus. Tai kelia rimtą klausimą – ar galima pasitikėti tais pačiais subjektais, kurie jau yra sulaužę savo tarptautinius įsipareigojimus?
Situacija rodo platesnę problemą: tarptautinės sutartys ir garantijos išlieka tiek patikimos, kiek valstybės yra pasiryžusios jų laikytis. Jei pagrindiniai saugumo garantai patys nevykdo įsipareigojimų, kyla pavojus visai tarptautinei saugumo architektūrai.
Todėl diskutuojant apie naujas garantijas Ukrainai, neišvengiamai kyla klausimas, kokios priemonės galėtų užtikrinti jų patikimumą, kad praeities klaidos nebūtų pakartotos.
Parašykite komentarą