Kultūros bendruomenę pasiekė žinia, kad į Kultūros ministro postą siūlomas Ignotas Adomavičius. Ši kandidatūra sukėlė diskusijų ne tik dėl asmeninių savybių, bet ir dėl esminio klausimo – ar kompetencija dar turi reikšmės formuojant Vyriausybės komandą.
Kultūros sektorius Lietuvoje jau ilgą laiką laikomas vienu pažeidžiamiausių. Tai sritis, kuriai tenka kovoti dėl finansavimo, ieškoti dėmesio tarp kitų ministerijų ir nuolat priminti apie kultūros reikšmę visuomenės gyvenimui. Tokiai ministerijai būtinas vadovas, gerai išmanantis sektoriaus specifiką – nuo teatrų ir muziejų veiklos iki menininkų bendruomenės poreikių.
Ignoto Adomavičiaus biografijoje tokių sąsajų kol kas nematyti. Jo paskyrimas kelia įspūdį, kad tai – ne kompetencijos, o politinių susitarimų rezultatas. Kandidatūra vertinama kaip dar vienas „kadrų rotacijos“ pavyzdys, kai svarbiausia tampa partinė logika, o ne patirtis ir gebėjimas spręsti kultūros srities problemas.
Tokie sprendimai siunčia aiškią žinią: kultūra valdantiesiems nėra prioritetas. Jei būtų kitaip, į šį postą būtų siūlomas žmogus, turintis bent kiek patirties kultūros politikoje ar praktinėje šios srities veikloje. Ši situacija dar kartą primena, kad be nuoseklaus požiūrio į kultūrą, bet kokios kalbos apie jos svarbą visuomenei lieka tik deklaracijomis.
Parašykite komentarą