Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Ignalinos atominės elektrinės (IAE) sustabdymo, uždarymo procesas vis dar tęsiasi, o jo mastai ir kaštai kelia vis daugiau klausimų. Nors projektas buvo pristatomas kaip būtina ir strategiškai svarbi saugumo užtikrinimo iniciatyva, šiandien vis dažniau girdimos abejonės, ar IAE uždarymas netapo savitiksliu ir finansiškai nevaldomu procesu.
Milijardai – už procesą, ne už rezultatą
Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto posėdyje šią savaitę pristatyti naujausi duomenys apie Ignalinos AE uždarymo kaštus. Energetikos ministerijos atstovų teigimu, vien eksploatavimo nutraukimo darbai kainuos apie 4 mlrd. eurų.
Iš jų 2,1 mlrd. eurų jau skyrė Europos Sąjunga, šiuo metu su Europos Komisija deramasi dėl dar 680 mln. eurų, o likusi suma bus padengiama iš valstybės biudžeto.
Tačiau dar didesni skaičiai laukia ateityje. Pasak ekspertų, giluminio radioaktyviųjų atliekų atliekyno įrengimui, kurio statybos planuojamos 2050–2070 m., preliminariai reikės 7,1 mlrd. eurų (be PVM). Ši suma neskaičiuoja nei infliacijos, nei papildomų darbų sąnaudų, o daugiausia lėšų, tikėtina, taip pat bus dengiama valstybės sąskaita.
Dar daugiau klausimų sukėlė paskelbta informacija, kad vien vietos paieškai ir tyrimams šiam atliekynui planuojama skirti 521 mln. eurų. Kitaip tariant – pusė milijardo eurų bus skirta ne statyboms, o vien „parengiamiesiems tyrimams“.
Politinė ir moralinė atsakomybė
Tokia masto sąmata kelia klausimų ne tik ekonominiu, bet ir moraliniu požiūriu. Ar tikrai tiek kainuoja vietos paieška? Kas konkrečiai atsakingas už tokio biudžeto formavimą ir lėšų panaudojimo priežiūrą?
Vis dažniau viešai įvardijama problema – IAE uždarymo projektas per du dešimtmečius virto finansine ekosistema, kurioje aktyviai dalyvauja dešimtys konsultantų, tarpininkų ir rangovų. Tokia sistema, anot Seimo narių, sudaro paskatas procesą tęsti kuo ilgiau, nes nuo to tiesiogiai priklauso finansavimas.
Laikas permąstyti modelį
Ignalinos atominės elektrinės uždarymas išlieka būtinu branduolinio saugumo tikslu, tačiau procesas neturi tapti „projekto dėl projekto“ modeliu. Skaidrumas, atskaitomybė ir aiški atsakomybė už kiekvieną išleisto euro paskirtį turi būti pagrindiniai principai, jei valstybė siekia išsaugoti visuomenės pasitikėjimą.
Uždarymo darbai negali būti begaliniai, o jų biudžetai – be kontrolės. Valstybės institucijos turi užtikrinti, kad kiekvienas finansinis sprendimas būtų pagrįstas realiais darbais, o ne „procesiniu tęstinumu“.
Ignalinos elektrinė buvo sustabdyta 2009 metais. Galbūt atėjo metas sustabdyti ir neatsakingą finansinių srautų švaistymą, kuris jau seniai peržengė branduolinio saugumo ribas.
Parašykite komentarą