Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilęs ažiotažas dėl Teisingumo viceministrės Kristinos Zamarytės-Sakavičienės išsakytų asmeninių vertybinių nuostatų kelia rimtų klausimų apie žodžio laisvės ribas ir politinės kultūros būklę Lietuvoje.
Užtenka išreikšti nuosaikiai konservatyvią poziciją – pavyzdžiui, būti kritiškam dėl vienalyčių santuokų ar pagalbinio apvaisinimo klausimų – ir asmuo iškart apklijuojamas „kraštutinės dešinės“ etikete. Tokia tendencija kelia susirūpinimą, nes visuomeninis dialogas keičiamas bandymais nutildyti kitokią nuomonę.
Dar vienas paradoksas – sąvoka „kraštutinė kairė“ viešajame diskurse beveik neegzistuoja, nors būtent iš šios ideologinės krypties vis dažniau kyla agresyvūs bandymai primesti vieną pasaulėžiūrą visiems. Tokia asimetrija rodo, kad Lietuvoje formuojasi viena ideologinė kryptis, kuri ima dominuoti ne diskusijos, o spaudimo forma.
Ypač keista matyti, kai labiausiai konservatyvias pažiūras turinčius valstybės tarnautojus kritikuoja tie, kurie patys save vadina „konservatoriais“. Partija, kuri turėtų būti tradicinių vertybių gynėja, vis dažniau imasi jų puolimo – ir taip dar labiau suskaldo visuomenę.
Demokratija reiškia ne tik teisę turėti savo nuomonę, bet ir teisę ją išsakyti – net jei ji nepatogi ar nepopuliari tam tikrose grupėse. Viešojoje erdvėje pasakyti žodžiai, kurie kyla iš pagarbos tradicijai, šeimai ar moraliniams principams, negali būti laikomi neapykantos kurstymu ar „kraštutinumu“.
Kristinos Zamarytės-Sakavičienės išsakytos mintys buvo argumentuotos, pagarbios ir atspindi dalies visuomenės vertybines nuostatas. Ši pozicija nėra pavojinga – pavojingas yra bandymas užčiaupti tuos, kurie galvoja kitaip.
Demokratinė valstybė negali egzistuoti be vertybinio pliuralizmo. Skirtingos pažiūros turi būti ginamos, o ne naikinamos viešo spaudimo būdu. Jei valstybės tarnyba taps vieta, kur leidžiama kalbėti tik „teisingai“, netrukus prarasime ir mąstymo laisvę, ir visuomenės pasitikėjimą valdžia.
Parašykite komentarą