Pastaruoju metu vis dažniau girdimi kaltinimai dėl tariamo antisemitizmo Lietuvoje kelia klausimą – ar šalyje iš tiesų egzistuoja sisteminė problema, ar kai kam naudinga nuolat palaikyti įtampą šia tema.
Lietuva jau daugiau nei tris dešimtmečius yra laisva ir demokratinė valstybė. Tačiau, regis, vis dar atsiranda balsų, kurie mato ją kaip nuolat kaltinamą, stebimą ir vertinamą per padidinamąjį stiklą – ar tik kur nors neišlindo antisemitizmo apraiškų. Tokia laikysena kuria įspūdį, kad šalis negali būti vertinama objektyviai, tarsi ji vis dar būtų „įtariamoji“ tarptautinėje erdvėje.
Moralės šydas ir interesų realybė
Niekas neabejoja, kad antisemitizmas yra blogis ir jo apraiškos turi būti smerkiamos. Tačiau kai nuolatinės „antisemitizmo paieškos“ tampa nebe moraliniu, o finansiniu ir įtakos klausimu – tai jau kita tema.
Kai kurioms organizacijoms ir veikėjams ši problematika tampa būdu išlaikyti pozicijas, finansavimą ar dėmesį. Užtenka paskelbti apie tariamą „antisemitizmo augimą“, ir jau galima tikėtis projektų, paramos ar naujų tarptautinių kvietimų. Tokia praktika kuria savotišką „baimės industriją“ – kuo daugiau įtarimų, tuo didesnė reikšmė tenka tiems, kurie „kovoja“.
Moralinis šantažas ir tylos efektas
Ši nuolatinė budrumo būsena neretai tampa įrankiu prieš žodžio laisvę. Kritika ar istorinių įvykių analizė, jei tik paliečia žydų tematiką, kartais iškart prilyginama neapykantos kurstymui. Dėl to visuomenėje formuojasi savicenzūra – žmonės ima bijoti diskutuoti, kad nebūtų apkaltinti dėl neteisingai suprastų pasisakymų.
Kai kurios temos taip tampa neliečiamos, o tai riboja galimybę atvirai kalbėti apie istoriją ir jos sudėtingumą.
Lietuva – ne kaltė, o patirtis
Lietuviai patyrė okupacijas, tremtis ir genocidą. Mūsų istorija kupina kančios, bet ir žmonių, kurie gelbėjo, slėpė, rizikavo gyvybėmis. Todėl kaltinti visą tautą dėl tariamo priešiškumo vienai grupei – neteisinga ir žeidžianti.
Šalies brandai būtina gebėti kalbėti tiek apie klaidas, tiek apie pasididžiavimą, o ne gyventi nuolatiniame kaltinimų šešėlyje.
Brandžios atminties šalis
Lietuvai nereikia nei neapykantos, nei kaltės kultūros. Reikia savivertės ir gebėjimo kalbėti tiesiai – pagarba žydų tautai ir atminimui neturi reikšti baimės ar pasidavimo tiems, kurie iš kaltinimų gyvena.
Tik atsisakius amžinos „paieškų“ logikos, galima pasiekti tikrą supratimą ir pagarbą, paremtą tiesa, o ne baime.
Parašykite komentarą